Kauno Atlantida nuo „Inkaro“ kamino pusės

Nežinau, kodėl visa tai parašiau, neklauskit...Kai pragyvensit tiek, kiek aš, ir pajusit, kad laikrodis tiksi nenumaldomai ir vis garsiau, skaičiuodamas laiką iki finišo, kai dažniau galvosit apie tai, ką nuveikėt, o ne apie tai, ką dar tik nuveiksit... kai iš pasalų smogia mintis, kad visai gali būt, jau ryt jus partrenks, pavyzdžiui, koks trulikas ar omnibusas iš „Merės Popins“, tada suprasit...Man kartais iškyla vaizdiniai, kad tie žmonės iš praeities seka paskui mane ir mosikuoja rankomis: kodėl nepapasakoji apie mus, argi tau tai nesvarbu?! Gaspadorius, Čerekienė, Dantystka, visa mano Slabodkė žiūri priekaištingai: ech tu...Visai čia ne pesimizmas ir ne nukvakusios ciocės paistalai, 0 neišvengiamybė, Damoklo kardas. Šmaukšt – ir tavęs nėr. Nepapasakojai? O va dabar jau – per vėlu.Kur anksčiau buvai, m?Po aštuoniolikos metai bėga kažkaip pasišokinėdami, pagreitintai... Keista?Trisdešimtmečiai kažkada man atrodė beviltiški seniai. Dabar visai norėčiau pasent iki trisdešimt penkerių.Jo, rimtai...Ir jei kažkam, kas ragavo to aprašytojo laikotarpio gyvenimo, jis pasirodys mielas – mano misija bus atlikta.Kelionė laiku atgal bus pavykusi.Būsiu ją užšaldžiusi, kaip kad buvo užšaldytas Lui de Fiunesas filme „Užšaldytas“.Kad, reikalui esant, atitirpintų tas, kam reik.– Nie męczyj šie tak, Helia... – pasakė senelis, žiūrėdamas, kaip mano močiutė sušilusi kočioja tešlą šventiniams pyragams.Gal ir aš dabar jau nebesikankinsiu, kad neprikočiojau visko, kas gulėjo man ant širdies. Kočiojau, kočiojau ir prikočiojau.Ragaukit į sveikatą!